Vokės vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Buvo pasakojama, kad vyrus čia vilioja ir girių tankmėse klaidina Vokės vardais pavadintos laumiškai gražios seserys. 1396 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose belaisviais paimtus totorius. Vokės žemės su pievomis ir miškais ilgą laiką keliavo iš vienų totorių pas kitus. Galiausiai XIX a. viduryje valdas iš tuometinių savininkų didikų  Dombrovolskių įsigijo Juozapas Tiškevičius, po kurio mirties turtas atiteko Jonui Vitoldui Emanueliui Tiškevičiui. Pastaroji giminė dvarą valdė beveik 100 metų.

Dviejų aukštų rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu. Dvaro vidus irgi tviskėjo prabanga – ant sienų vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai.

Iš pradžių Tiškevičiai dvare lankydavosi tik vasarą, tačiau vieta taip patiko, kad nusprendė persikelti. Prasidėjo statybos. Tiškevičiai pasamdė italų kilmės architektą Leonardą Janą Liudviką Markonį, kuris, šeimininkams pageidaujant, puošnius rūmus Trakų Vokėje suprojektavo pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį.

Po grafo Jono Vitoldo Tiškevičiaus mirties 1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas (1867-1903) (nuotrauka kairėje). Jis į dvarą pakvietė garsų landšafto architektą E. Andre (nuotrauka dešinėje). Šis pertvarkė parką taip, kad jame net atsirado damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Tačiau dažnai jomis šeimininkai nesimėgavo. Varšuvoje išsirinkęs žmoną, Elžbietą Mariją, Jonas Juozapas Trakų Vokės dvare tapo retu svečiu. Žmona buvo silpnos sveikatos ir nuo kankinančios džiovos išsigelbėjimo ieškojo šiltesniuose kraštuose.

Jonui Juozapui mirus dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui. Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija iš Radvilų. Per savo 43-ąjį gimtadienį 1939 m. iš Palenkės

skubėjęs namo pas šeimą, įsiprašė į privatų pusbrolio grafo Stanislovo Zamojskio lėktuvą. Deja, kelionės tikslo nepasiekė. Žuvus vyrui, po kelių mėnesių žmona su trimis mažamečiais vaikais, Izabele, Zigmantu Jonu ir Ona Marija, baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus.

Be šeimininkų likęs dvaras nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmų paveikslai, baldai, svečius žavėję krištolo sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, išorinė puošyba sunaikinta. Po karo 1945 m. dvaras  tapo Ministrų Tarybos vila.  Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Nuo 2014 m. čia įsteigta Vilniaus

savivaldybei priklausanti viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba".  Nuo to laiko prasidėjo dvaro atgaivinimo darbai. Dvaras tapo atviras visuomenei. Dvare vedamos ekskursijos, vyksta įvairios parodos, muzikos koncertai ir kitokie kultūriniai bei privatūs renginiai. Dvaras buvo įvertintas ir kino kūrėjų – jame filmuotos vaidybinės kino juostos „Ana Karenina“, „Karas ir Taika“ bei kt.

MUS RASI
  • White Facebook Icon
  • White Instagram Icon

Žalioji a. 2A, LT-02232, Vilniaus m. sav., Vilniaus m.

 

Tel. nr. +370 683 92998

El. paštas info@tvds.lt

© 2019 Trakų Vokės dvaro sodyba

Traku Vokes dvaras